PAVLOVO RESPUBLIKOS LOBIAI
Povilo Ksavero Bžostovskio gyvenimas ir veikla
P. K. Bžostovskis (1739-1827) buvo Turgelių parapijos klebonas, mokslo mylėtojas, literatas, vertėjas, filantropas ir nacionalinio meno mecenatas, rašytojas. Didžiosios Kunigaikštystės
referendorius, Stanislovo Augusto laikų Respublikos epochos valstiečių santykių reformatorius, nuolatinių studijų ir akademinių konsultacijų valstiečiams pradininkas, mokyklos valstiečių vaikams steigėjas, Pavlovo Respublikos įkūrėjas.
P. K. Bžostovskis, priklausęs Balno kilpos giminės herbui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų atstovas, gimė 1739 m. kovo 30 d. Vilniaus krašte, Mosožyje prie Dunilavičių. Jo tėvais buvo iškilus lietuvių rašytojas Juzefas Bžostovskis ir slanimo seniūnė Liudvika iš Sadovskių. P. K. Bžostovskis būdamas trylikos metų pasirinko dvasininko kelią, buvo nominuotas Vilniaus Katedros kanauninku, mokslus baigė 1755 m.. Pirmiausia studijavo Vilniaus Universiteto kunigų jėzuitų kolegijoje bei Varšuvos kunigų misionierių akademijoje. Primicijos mišias laikė pas Vilniaus pijarus 1763 m.. Vėliau studijavo prestižinėje Colegium Clementium Romoje.
1767 m. kunigas P. K. Bžostovskis iš Korsakų nusipirko Merkinės dvarą prie Turgelių. Jį pavadino
Pavlovu. Įsigytų žemių plotas buvol 40,3 lietuviškų valakų (3040 ha), 1\3 jo sudarė Merkinės giria, tačiau tai nebuvo tokio visuomeninio statuso didikams įprasti turtai. Giminystės ryšiai P. K. Bžostovskį jungė su žymiausiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinastijomis: Radvilais, Pliateriais, Sapiegomis, Oginskiais, Chreptovičiais. Merkinės dvaro šeimininkas buvo iškilus Lietuvos rašytojas ir Vilniaus tribunolo deputatas, pasaulietinės ir teologinės literatūros mecenatas (finansavo keletą pijaro Kazimiero Narbuto Logikos leidinių bei kelis Lenkijos istorijos, filosofijos, teologijos ir bažnyčios kodekso veikalus). Jis taip pat buvo kelių dešimčių genealoginių, teologinių, istorinių ir politinių darbų vertimų autorius. Be to disponavo nemažu piniginiu kapitalu, kurį iš esmės sudarė paveldėti tėvo turtai. Po tėvo mirties P. K. Bžostovskis atsisakė dalies savo turtų ir nusipirko Merkinės dvarą (Stary Merecz), kurio didžioji dauguma valstiečių ūkių buvo tušti, palivarkai sugriuvę, todėl abejotinos vertės Merkinės dvaro turtų įsigijimas didžiai nustebino vieti¬nius žemvaldžius. Niekas negalėjo net įtarti, kad jau greit čia bus įvykdytas dar niekur pasaulyje neregėtas eksperimentas, kurio dėka suorganizuota valstiečių bendruomenė pasieks laimės ir gerovės aukštumas , teigia Varšuvos SSGVU profesorius Zygmund Pszychodzen.
Apie ūkininkavimo pradžią šiose valdose P. K. Bžostovskis rašė savo veikale Pavlovo istorija (1811 m.): „1767 metais rado mišku apaugusią, negausiai žmonių gyvenamą žemę, per kurią tekėjo į Nemuną įtekanti Merkio upė. Ir tų laukinių žmonių saujelės, skurde ir varge gyvenančios, pagal vyravusius šio krašto papročius vergovės darbais apkrautos, reikėjo ieškoti po miškus“.
1769 m. kunigas P. K. Bžostovskis išleido įstatymą, kuriuo remiantis turėjo būti organizuojamas gyvenimas Pavlovo valdose savivaldos pagrindais.
8 paragrafų įstatymas apėmė: katalikų pareigas, teisingumą, teismo pranešimus, žemvaldžių policiją, mokyklas ir gydytojus, valstiečių mokesčius. Remiantis šiuo įstatymu buvo paskelbta savivaldos Respublika, kurią sudarė mokesčius mokantys piliečiai, bajorai, nuolatiniai gyventojai ir kampininkai. Pavlovas, kuriam buvo suteiktas administracinio ir politinio centro statusas, turėjo vykdyti šios miniatiūrinės valstybės valstybėje sostinės funkcijas. Remiantis A. Vojevodskaitės, paminklų restauravimo projektavimo instituto specialistės, tyrimais Pavlove buvo Rotušė, Povilo ir Petro bažnyčia, karčiama, 12 namų. Iki 1786 m. Pavlovas išaugo iki 170 namų gyvenvietės. P. K. Bžostovskis isteigė kaimus laisviems piliečiams: Bžostovo, Ksaverov, Zamojscė, Pavlov. Rotušėje nuo 1769 m. veikė mokykla piliečių vaikams. Čia vykdavo piliečių susirinkimai-sesijos. Remdamasis įstatymu P. K. Bžostovskis įsteigė administraciją. Vyriausias šioje Respublikoje buvo gubernatorius, turtų savininko įgaliotas, toliau jo pavaduotojas-vietininkas. Prezidentu pasiskelbė pats Bžostovskis.
1770 m. Pavlovo Respublikoje valstiečiams įsteigtos žemės ūkio mokyklos. Jose mokyta iš
specialiai tam užsakomų ir redaguojamų fakultatyvinių vadovėlių. P. K. Bžostovskio darbas „Apie žemdirbystę Pavlove gyvenančių ūkininkų patogumui“ (Vilnius, 1770 m.) buvo skirtas valstiečių žemdirbystės klausimams. Šis vadovėlis ir veikusi pradžios mokykla tapo valstiečių vaikų bei žemės ūkio mokyklų pamatu. Progresyviomis požiūromis išsiskiriantis Respublikos prezidentas nurodė mokymose dalyvauti ir moterims. XVIII a. tai buvo didelė naujovė.
P. K. Bžostovskis šį vadovėlį kartu su spausdintu 1769 m. Pavlovo įstatymo egzemplioriumi nusiuntė karaliui (1775 m. karalius laišku padėkojo už siuntinį).
1784 m. kartu su Petro Svitkovskio redaguojamu „Istoriniu Politiniu Dienoraščiu“ P. K. Bžostovskis pradėjo savo lėšomis leisti priedą: ciklinį žemdirbystės vadovėlį valstiečiams pavadinimu „Ūkininkų knyga…“ Pavlovo jaunimo ir valstiečių literatūtai priskirtini kunigo profesoriaus Vilhelmo Kalinskio išspausdinti sekmadieniniai pamokslai. Pavlovo Respublikoje taip pat galima rasti pirmuosius spausdintus medicinos bei higienos žinynus. Tokiam leidiniui, kurio pirmuoju vartotoju tapo Vilnijos krašto valstietis, galime priskirti ir P. K. Bžostovskio veikalą „Vaistai Pavlove gyvenančių ūkininkų patogumui“ (Vilnius, 1770 m.).
,,Verta pažymėti, kad Pavlovo Respublikos švietimo sistema buvo pirmasis Europoje ir pasaulyje nuolatinio ugdymosi sistemos taikymo pavyzdys“ , teigė Z. Pszychodzen. Ją jungė tokios grandys: pradžios mokykla, žemės ūkio mokykla su žemdirbystės apskaitos specializacija, kitaip vadinamos akademinės dienos, organizuojamos žiemą, kiekvieną antradienį, skirtos abiejų lyčių suaugusiems, bei žemdirbystės patarimai. Praktika parodė, kad toks mokyklinis mokymas kartu su akademinėmis konsultacijomis buvo geras kaimo verslo plėtros veiksnys, iki šiol nematytas Europoje, bei nuosavybės formų transformavimo švelninimo veiksnys (XVIII a. žemės ūkio „privatizavimas“), kai panaikinus baudžiavą valstiečiai tapdavo laisvais, apsišvietusiais ir turtingais piliečiais, rašo savo knygoje Z. Pszychodzen.
1787 m. kunigas P. K. Bžostovskis pasitraukė iš lietuvių referendoriaus pareigų, užleisdamas vietą kunigui Hugo Kolontajui.
Kunigo P. K. Bžostovskio Respublikos klestėjimo metais Pavlove buvo pastatyti rezidencijos rūmai. Tikriausiai juos suprojektavo Karlas Spampanis. Jų formą įamžino Fransua Ksavje Fabre drobėje, vaizduojančioje kunigą kanauninką Pavlovo panoramoje (šis paveikslas yra laikomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje). Šioje rezidencijoje, vadinamojoje Pavlovo Respublikos rūmais, vykdavo suaugusiųjų žemdirbystės mokymas įvairių šviečiamųjų susitikimų metu, taip pat beprecendentės pasaulyje akademinės dienos, kurių pagrindinis tikslas buvo supažindinti valstiečius su gausiais bibliotekos fondais, ypač su gamtos mokslo veikalais. Dažniausiai Pavlove dėstytojavo Vilniaus Akademijos kunigas profesorius Vilhelmas Kalinskis . Dabar Pavlove esantys rūmų griuvėsiai tikriausiai nebuvo kunigo kanauninko buveinė. Mūsų duomenimis Spampani parengė projektą, kuris nebuvo įgyvendintas. Paveiksle pavaizduoti rūmai paprastesni, manoma, kad tai Spampani supaprastintas projektas. Profesoriaus Romano Aftanazio nuomone, tai yra Oktavijaus Šuazo-Gufje rūmų likučiai. A. Vojevodskaitė išsako nuomonę, kad rūmai statyti XIX a. antroje pusėje. Juos pastatė Kotrina ir Juzefas Kobylinskiai, kurie šį dvarą valdė 60 metų. Dvaras sudegė Antrojo Pasaulinio karo metu.
Pavlovo Respublika
Pavlovo Respublika sėkmingai vystėsi, jos gyventojai gyveno gana pasiturinčiai. Apsilankantys svečiai rašė, kad mato linksmus žmones, gyvenančius balintuose namuose su langais, su koklinėmis krosnimis ir dūmtraukiais. Aplink namą tvarka ir švara, kiekvienas šeimininkas turi daržą ir sodą, kelias bičių šeimas. Vaikai lanko mokyklą, veikia teatras. Taigi Pavlovo Respublikos žmonių buitis yra išskirtinė lyginant ją su kitų Turgeliuose bei artimuose kaimuose gyvenančių žmonių buitimi. Didėjo ir P. K. Bžostovskio šalininkų skaičius: Joakimas Chreptavičius, Juzefas Vybickis (tautinės giesmės kūrėjas), Laurynas Svinarskis, Petras Svitkovskis, Andžejus Zamoiskis, Stanislavas Malachovskis, Ščensnas Potockis. Vyskupas Ignas Masalskis, kunigaikštis Adomas Čartoriskis, kunigaikštiene Ona Jablonovska teigiamai vertino P. K. Bžostovskio reformas. Daugelis užsieniečių, tais laikais keliavusių po Lenkiją, aplankė Pavlovo Respubliką.
Italų keliauninkas Karosis apsilankęs Pavlove rašė: ,,ši istorija labiau panaši į pasaką, bet tai
tikrovė, kurioje gyvena kultūringi, darbštūs, mokantys skaityti ir rašyti, blaivus ir gyvenimu patenkinti žmonės“.
Sunku patikėti, kad prieš 300 metų netoli Turgelių, tiksliau nuo Turgelių Ilgosios gatvės netolęs vos 300 metrų klestėjo P. K. Bžostovskio dvaras. Įvažiuojant senuoju keliu iš Vilniaus, atsiverdavo gražūs vaizdai: sutvarkytas parkas, tolumoje matomi P. K. Bžostovskio Romos stiliaus mediniai rūmai, 1772 m. specialiai statyti aukštais pamatais, vienaaukščiai, su kolonomis ir verandomis pagal tuometinę madą. Dvaro sodai ir parkas garsėjo turtinga augalija, buvo daug gėlių rabačių. Merkio užtvanka sudarė mažų kanalų tinklą, kurį tilteliai jungė į vieną visumą.
Prieš rūmus – arklidės, dvaro darbininkų namai, nedidelė vežiminė, atskirai valgykla ir skalbykla. Namo dešinėje – oranžerija, vėliau Potockių praturtinta viduržiemio augalų kolekcija. Deja, nežinome, kur galėjo būti oranžerija, nes dabar toje vietoje yra automobilių remonto dirbtuvės. Rūmų foje įrengta lyg muziejus: ginklų kolekcijos, portretai, senoviniai baldai. Dešinėje – biblioteka, kurioje buvo didelė mokslinės literatūros kolekcija, leidiniai lenkų, vokiečių, prancūzų ir italų kalbomis. Kairėje – P. K. Bžostovskio kabinetas ir svetainė.
Čia jis tobulino savo įstatymą, vertė ir pritaikė Respublikos gyventojams intensyvaus
ūkininkavimo vadovą, higienos ir vaistų knygeles. Rašė veikalus dvaro teatrui „Sąsiedztwo dobrane czyli historia grana w Pawlowie“, „Wiesniaczka“ bei kitus veikalus. Manau, kad čia P. K. Bžostovskis planavo Respublikos vystymąsi ir iš čia vyko susirašinėjimas su karaliumi Stanislavu Augustu Poniatovskiu. Dvarą aplankę garbingi svečiai nustebę konstatuoja, kad P. K. Bžostovskio sumanyta mažytė Respublika funkcionuoja kaip tikra valstybė, kurią 1777 m. patvirtino seimas.
Tvarkomas ūkis, funkcionuoja mokykla, teikiama medicininė pagalba, saugų gyvenimą užtikrina Respublikos policija. Materialinę pagalbą teikia pagalbos kasa. Veikia priešgaisrinė komanda. Gyventojai laikosi priešgaisrinės saugos taisyklių: prie namų būtini tvarkingi dumtraukiai. Valstiečiai savo asmeniniuose soduose ir daržuose išaugintas daržoves, medų parduoda Pavlove organizuojamuose turguose ir Vilniuje.
P. K. Bžostovskis rūpinasi gyventojų sveikata ir sveika gyvensena. Apmoka felšerio darbą, išleidžia higienos taisyklių knygeles, skaitomos paskaitos. Gyventojų žemėje auginami agrastai, juodieji ir raudonieji serbentai, slyvos, obelys. Žmonės paįvairina mitybą daržovėmis ir uogomis, medumi. Už gerą ūkininkavimą P. K. Bžostovskis Šv. Kalėdų metu apdovanoja pinigine premija ar derliumi, sumažina mokesčius. Labai svarbus tikslas – girtuokliavimo mažinimas. Už sveiką gyvenimo būdą piliečiai taip pat būtinai apdovanojami. Ūkininkų pelnas siekia 3000 zlotų. Sekmadienį, po mišių, Respublikos piliečiai renkasi dvare, aplanko biblioteką, vyksta paskaitos, organizuojami žaidimai ir šokiai, teatro spektakliai.
Lietuvoje Pavlovo Respublika vadinama Lietuvos Akademija. P. K. Bžostovskis rašė: „Tikslingomis reformomis, protingu vadovavimu į švietimą, į tikrą laimė ir laisvę“.
Kosciuškos sukilimo pralaimėjimas ir paskutinis Lenkijos-Lietuvos padalinimas tapo pagrindine Pavlovo Respublikos žlugimo priežastimi. Sukilimo metu 1794 m. birželį Pavlove keletui dienų buvo apsistojęs pulkininkas Jokūbas Jasinskas (1761-1794), vyriausias Lietuvos sukilimo vadas. Gyvendamas čia J. Jasinskis patikrino Pavlovo policijos dalinius. Tais laikais Pavlovas buvo stipriausia Lietuvos tvirtovė. Daugiau nei 5 tūkstančiai kareivių įkūrė stovyklą aplink šios tvirtovės pylimą. Liepai įpusėjus, kai dar niekas nenutuokė apie sukilimo pralaimėjimą, P. K. Bžostovskis išvyko į Varšuvą. Tuo metu Pavlovo policijos daliniai sėkmingai atrėmė kazokų atakas. Viename iš tokių susirėmimų jiems padėjo Lenkijos kariuomenės daliniai vadovaujami generolo Vielhorskio, kurie stovyklavo Pavlovo dvarų kaimynystėje.
Kai reguliarioji lenkų armija pasitraukė iš Pavlovo apylinkių, Pavlovo policija du kartus stojo į kovą su nepalyginamai didesniais caro armijos daliniais. Per pirmąjį susirėmimą policija kartu su visais Pavlovo gyventojais atrėmė daugiau nei tūkstančio rusų kareivių ataką. Per antrąjį – prieš juos jau stojo generolo Cicijanovo kariuomenė, turinti sunkiąją artileriją bei generolo Knorringo kavalerija. Pavlovo Respublika buvo nugalėta. Apsistojęs Pavlovo dvare generolo Knorringo korpusas išvogė visus Pavlovo gyventojų turtus.
Tuo metu būdamas Varšuvoje, Karališkuose Rūmuose, P. K. Bžostovskis su siaubu sekė tragiškus įvykius lenkų fronte, spalio pralaimėjimą prie Maciejovicų, Tado Kosciuškos paėmimą į nelaisvę, lapkričio Varšuvos pralaimėjimą, kai ją ginant žuvo net generolas Jokūbas Jasinskis. Prieš paskutinįjį Lenkijos-Lietuvos padalijimą P. K. Bžostovskis nusprendė parduoti Pavlovo turtus grafui Friderikui Mošinskiui. Naujajam savininkui jis iškėlė sąlygą stropiai laikytis Pavlovo turto įstatymų. P. K. Bžostovskis paliko 20 tūkst. zlotų mokyklai ir felščriui išlaikyti. Prieš paliekant Varšuvą P. K. Bžostovskis iš grafo Mošinskio gavo pirkimo-pardavimo akto pasirašymo dieną auksinį žiedą, dovanotą Pavlovo gyventojų, su tokiu užrašu: „Pavlovo valstiečiai žmonijos bičiuliui“. P. K. Bžostovskis vėliau atsidėkojo perduodamas jį kitų panašių žiedų fundatoriams su išgraviruotu užrašu: „Dorovingiems Ūkininkams Pavlovo didikas“. P. K. Bžostovskis tuomet iš Varšuvos emigravo. Po penkerių buvimo užsienyje metų, iš pradžių Drezdene, vėliau Italijoje, jis grįžo į Vilnijos kraštą, kaip rašo J. Bartys, ligotas ir praradęs turtus. Nusipirko nedidelį namą ir apsigyveno Turgeliuose. Pavloviečiai siūlė P. K. Bžostovskiui atsiimti jo skirtus 20 tūkst. zlotų mokyklai ir felčeriui išlaikyti. Tuomet P. K. Bžostovskis atsakė:,, man jusų sveikata ir išsimokslinimas jau yra atpildas.“
Vėliau P. K. Bžostovskis tapo Rukainių klebonų.
1825 m. kunigas P. K. Bžostovskis tapo Vilniaus arkidiakonu. Į savo teritoriją jis įtraukė ir turtingą Rukainių parapiją.
Paskutiniuosius gyvenimo metus P. K. Bžostovskis atidavė išganytojiškai ir kūrybinei veiklai. Mirė 1827 m. lapkričio 17 d., būdamas 88 metų. Jis buvo palaidotas Rukainių bažnyčioje, kurią buvo atstatęs savo lėšomis. Jo laidotuvėse dalyvavoTurgelių parapijiečiai. Tylėdami jie pagerbė vieną žymiausių Stanislovo epochos valstiečių santykių reformatorių, beprecedentės Europoje Respublikos (1769-1795), vadinamos Pavlovo Respublika, kūrėją. Po lapkričio sukilimo caro valdžia Rukainių bažnyčią pavertė cerkve. Kunigo P. K. Bžostovskio antkapinis paminklas buvo sudaužytas, jo kapas iš pradžių išniekintas, o vėliau visiškai sulygintas su žeme.
J. Bartys rašo: ,,caro valdžia niekada P. K. Bžostovskiui neatleido už jo valstiečių armijos dalyvavimą kovoje su Rusijos agresoriais Kosciuškos ir lapkričio sukilimų metu. Pavlovo valstiečiai už tai paaukojo gyvenimus, o jų mokytojas atsakė po mirties“ . P. K. Bžostovskio 20 tūkst. zlotų skirta naujos bažnyčios statybai. Po fundatoriaus mirties buvo pastatyta Turgelių bažnyčia. Po Mošinskio, nuo 1799 m. Pavlovo turtų savininku tapo grafas Choiseul-Gouffer, kuris čia įkūrė maltos komandoriją. Pavlovas priklausė jų giminei iki 1834 m.. Po to šiuos turtus įsigijo Naugarduko teisėjas Juzefas Kobylinskis. 1862 m. Katažina Kobylinska įsteigė pradžios mokyklą. Kobylinskai dalinai finansavo bažnyčios statybas ir kapinėse iš lauko akmenų pastatė rotundos formos šv. Felikso koplytėlę, kuri dabar yra įrašyta į valstybės paveldą.
Vėliau Pavlovas priklausė Kotrinos Kobylinskos sūnui Grafui Zabielai. Mūsų muziejuje yra
Pavlovo ribų žemėlapis. Grafui Zabielai įsigyjant šį dvarą ir žemes buvo patvirtintas žemės ribų planas. Dar vėliau dvaras priklausė rusui Dolžnikovui ir baronui Delvingui. 1912 m. Pavlovas tapo Wagnerių nuosavybe. Ši grafų šeima XIX a. pradžioje įsikūrė Didžiuosiuose Šalčininkuose. Paskutiniuoju dvaro savininku buvo Vitoldas Vagneris.
,,Bžostovskis išsiskyrė organizaciniais, išradėjo, administraciniais, teisiniais, raštininko, mediatoriaus, žinių ir pažangos platintojo gabumais. Būdamas radikaliųjų pažiūrų smogė skaudų smūgį feodalizmo pagrindams kaime. Smerkė baudžiavinį priklausymą bei visą samdomąją baudžiavinę santvarką. Iškėlė postulatus, suteikiančius valstiečiams pilietines laisves, pavyzdžiui, galimybę eiti valstybinę tarnybą, rinkti valstybės valdžią bei tarnauti nacionalinėje armijoje. Būdamas pirmasis Abiejų Tautų Respublikos reformatorius siekė įgyvendinti visišką dvarų žemių padalijimą, įgalinantį steigti naujus valstiečių ūkius, kurie remtųsi amžinos žemės nuomos pagrindais“, teigia Z. Pszychodzen.
1786 m. po palivarkų žemės padalinimo tarp valstiečių ir vargingiausių Respublikos gyventojų Pavlovo dvare liko tik vienas žemės valakas, skirtas daržams apsėti bei apyniams auginti. P. K. Bžostovskio Respublika nebuvo utopinė. Pavlovo Respublika išgyveno ketvirtį amžiaus. Jos egzistavimą nutraukė paskutinis Lenkijos-Lietuvos padalinimas bei nacionalinio sukilimo pralaimėjimas.
1769 m. kunigo P. K. Bžostovskio kaimo baudžiavinių santykių reformą palaikė pats karalius Stanislavas Poniatovskis. Jis apdovanojo šio įstatymo kūrėją aukščiausiais valstybės apdovanojimais: Baltojo Erelio ir Švento Stanislovo ordinais. Taip pat žinoma, kad susirašinėdamas su kunigu P. K. Bžostovskiu ir klausydamasis Juzefo Vybickio patarimų, karalius nutarė išplatinti svarbiausius Pavlovo reformos elementus, ypač visišką dvarų žemių padalijimą, savo sūnėno valdose Olševnicoje, prie Varšuvos, 1778 m.
Lodzės universiteto profesorius J. Bartys baigdamas studijas apie Pavlovo Respubliką reziumoja, kad P. K. Bžostovskio reformos „peraugo eilinio dvarininko sąmonę. Tuo metu jos nebuvo ir jos negalėjo būti visuotinai priimtinos. Galima prielaida, kad jei būtų buvusi išlaikyta valstybės nepriklausomybė, šie etalonai butų įgavę platesnį visuomenės pritarimą ir sulaukę didesnio sekėjų skaičiaus“.
Profesorius J. Bartys iškelė prielaidą, kuriai pritaria ir profesorius Z. Pszychodzen, ką būtų daręs P. K. Bžostovskis, jei ne Abiejų Tautų Respublikos žlugimas?: „Kol užtektų jam jėgų, jis tęstų Pavlovo Respublikos žemių ir ekonominio pajėgumo plėtojimą, kauptų pelną, didžiąją jo dalį investuotų visuomeniniams poreikiams tenkinti bei valstiečių padėčiai gerinti. Taigi kas įvyktų jo gyvenimo pabaigoje? Remiantis Bžostovskio pažiūromis ir veikalais nežinia, ar jis neatiduotų žemės valstiečių nuosavybei, kaip tai po dvidešimties metų padarė Stanislavas Stašicas ir po pusės amžiaus nuo Pavlovo Respublikos žlugimo Karolis Bžostovskis, jo brolėnas, ištikimas mūsų žymaus herojaus veiklos tęsėjas“.
Pagrindiniai Povilo Bžostovskio pasiekimai
(pagal Julijaną Bartys)
Visuomeninės-ūkinės reformos
1769
Baudžiavos panaikinimas ir valstiečių asmeninės laisvės pripažinimas. Valstiečių ir jų turtų apsauga ir teisinių garantijų suteikimas, paremtas ginkluotosiomis pajėgomis. Žemės perdavimas amžinam naudojimui su palikuonių teise ją paveldėti. Darbo kulto, kaip aukščiausios asmeninės ir pilietinės vertės, įvedimas. Draudimas žeminti ir betarpiškumo įvedimas valstiečių kontaktuose su Bžostovskiu ir jo valdininkais. Įstatyminis investicijų ir produkcijos priklausymo vienam tikslui – stiprinti ir plėsti valstiečių savivaldą nustatymas. Pavlovo Respublikos įkūrimas.
1769-1786
Visiškas valstiečių mokesčių atidėjimas, jiems palaipsniui apsigyvenant apleistuose ūkiuose. Činšinių ūkių kūrimas vietiniams mažažemiams bei valstiečiams pabėgėliams iš baudžiavos.
1769-1794
Dvejų rumų savivaldybės, dalyvaujant visiems valstiečiams, dvarų valdininkams ir Bžostovskiui kaip Pavlovo Žečpospolitos vadovui įkūrimas ir veikla. Sėkminga kova su girtuokliavimu, vagiliavimu, lupikavimu, avantiūrizmu ir apsileidimu. Stiprios valstiečių šeimos apsauga. Suteikimas valstiečiams privilegijų medžioti dvarininkų miškuose, kirsti medžius statyboms ir būsto apšildymui, rinkti miško gėrybes, meškerioti, laikyti avilius – su teise parduoti tokiu būdu gautas žaliavas ir maisto produkciją.
Švietimas, materialinis ir socialinis valstiečių rėmimas
1769
Privalomojo valstiečių vaikų pradinio ir profesinio mokymo įvedimas. Piniginio šalpos fondo, paskolų, grūdų sandėlių steigimas, kaimyninės tarpusavio pagalbos organizavimas.
1769-1794
Teorinis žemdirbystės mokymas ir ūkininkų pilietinis auklėjimas sueigų ir akademinių dienų metu, valstiečius supažindinant su didžiaisiais dvaro bibliotekos fondais bei gamtos mokslų kabineto kolekcija. Valstiečių armijos taip vadinamos dvarininkų policijos įkūrimas, su tikslu kariškai ir pilietiškai auklėti valstiečius, Pavlovo Respublikos ir valstybės gynėjus. Pagalba ir šeimų auklėjančių vaikus našlaičius skatinimas. Žemdirbystės ir gyvulininkystės eksperimentų atlikimas Pavlovo dvare bei praktinis valstiečių mokymas, taip atidirbant nuomos mokesčius.
1770-1788
Žemdirbystės ir pirmosios medicininės pagalbos vadovėlių specialiai Pavlovo valstiečiams paruošimas ir spausdinimas. Bžostovskio valstiečių vestuvių, laidojimo pietų ir krykštinų pokylių finansavimas.
1784
Valstiečių vaistinės įkūrimas ir nuolatinio felčerio išlaikymas. Sunkios ligos atveju gydytojų iš Vilniaus pagalbos užtikrinimas.
Valstiečių žemės ūkio intensifikavimas
1769
Įvedimas laisvos prekybos visais žemdirbystės produktais, skersiniais galvijais, miško žvėriena ir medumi. Prievolės kiekviename ūkyje turėti sodą, atnešanti didelį prekybos pelną ir praturtinantį valstiečių šeimos valgiaraštį įvedimas.
1769-1786
Suteikimas valstiečiams didelių (4-6 ha) ūkių su pievomis ir ganyklomis, derlingoje sujungtoje dirvoje. Karvių, arklių, jaučių, kiaulių ir avių auginimo vystymas. Kviečių, linų ir kanapių, kaip augalų, atnešančių didelį pelną, auginimo vystymas.
1769-1794
Augalų produkcijos vystymas įvedant plokščiąjį dirbimą pagal Duhamelio de Moriso sistemą ir išgavimas keturių javų derlių 9-14 q iš hektaro trilaukio sistemoje, dėka gausaus tręšimo ir grūdinių augalų keitimo pašariniais ir pramoniniais.
Valstiečių buities sąlygos
1769-1794
Vidutinės valstiečių šeimos grynojo pelno augimas kiekvienais metais iki 1800- 3000 zl. Priteklius aprangos, apavo, baldų, stiklo ir virtuvės indų ir 1.1. Gausus valstietiški pasilinksminimai bealkoholiniai, su dainavimu, muzika bei naudingų leidinių skaitymas. Kaloringas ir įvairus maistas įtraukiant importinius maisto produktus ir skoninius produktus. Žemas nuomos mokestis, neviršijantis 9-11 procentų kiekvieno ūkio vidutiniojo grynojo pelno. Prievolė statytis medinius namus, baltai dažytus su malksniniais stogais, mūriniais kaminais, išvestais virš stogo, koklinius pečius ir virykles bei stiklintais langais, atsižvelgiant į priešgaisrinės saugos taisykles.
Valdymo ir produkcijos organizavimas
1769-1794
Kaimo savivalda vykdė valstiečių darbštumo ir kaimo ūkio intensifikavimo kontrolę. Paskatinimai: apdovanojimai, piniginės premijos, žodiniai pagyrimai. Valstietis gaunantis didžiausiąjį derlių nusipelno apdovanojimų. Gėrėjimosi ir pagarbos įvedimas kvietė valstiečius intensyviai ūkininkauti. Pareiga teikti žodines ataskaitas apie ūkio būklę, produkcijos rezultatus, sunkumus ir pasisekimus. Gamybinių konsultacijų organizavimas teisminių bei ūkinių sueigų metu. Piniginių nuobaudų ir įspėjimų sistemos (net iki iškėlimo iš nuomojamojo ūkio) taikymas ir jų naudojimas, kai valstietis girtuokliauja ir neprižiūri savo ūkio. Gamybinių pasitarimų sujungimas su skubiais ūkiniais patarimais, pagalbos suteikimas valstiečiams, kuriuos nepriklausomai nuo jų palietė darbo ir gamybos trukdymai, o kartais netgi(…) viso ūkio žlugimas.
P. K. Bžostovskio reformų įvertinimas
P. K. Bžostovskis buvo puikiai išsilavinęs humanistas širdimi pasirinkęs dvasininko kelią ir tęsęs jį iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Jo filosofinės pažiūros remiasi XVIII a. antrojoje pusėje iškilusiu ir besivysčiusiu prancūziškuoju fiziokratizmu.
P. K. Bžostovskio reformos įamžintos tapyboje. Varšuvos nacionaliniame muziejuje, tiksliau, Vilianovo rūmų Lenkijos Žymių Asmenybių Portretų Galerijoje yra saugomi du paveikslai, kuriuose įamžinta Pavlovo Respublikos istorija. Jie buvo nutapyti XVIII a. pabaigoje, kai reformatoriaus Vilniaus kunigo kanauninko P. K. Bžostovskio veikla dar buvo gyva jo bendraamžių politikų, kultūros, mokslo ir švietimo atstovų atmintyje. Pirmojo paveikslo – Povilo Bžostovskio Pavlovo valstiečiams suteikto įstatymo įteisinimas 1769 m. – autorius yra Pranciškus Smuglevičius (1745-1807), gavęs karaliaus Stanislovo Augusto stipendiją studijoms Šventojo Luko Akademijoje Romoje. P. K. Bžostovskis dalinai finansavo šias P. Smuglevičiaus studijas. Antrojo paveikslo pavadinto Povilas Ksaveras Bžostovskis liūdi dėl Pavlovo žlugimo, autorius yra Fransua Ksavjė Fabre.
Pirmame paveiksle valstietis priimą įstatymą. Kairėje matoma Respublikos policijos vėliavnešių kolona, P. K. Bžostovskio sargybinis bei dviejų moterų figūros. Jos vilki stilizuotais antikiniais drabužiais, vaizduojančiais Taiką ir Žemdirbystę. Pirmoji yra apsidengusi raudonu apsiaustu, rankoje laiko alyvmedžio šakelę, antroji yra su vainiku ant galvos, ji apsidengusi mėlynu apsiaustu, laiko pjautuvą ir rėtį. Atvirame dokumente galima perskaityti pirmąjį žodį ,,ĮSTATYMAS(…)“ ir datą „1769“. Raudonosios vėliavos fone matomas auksinis kryžius bei mažai įskaitomi užrašo fragmentai: YUST(itin?) ir Paulus.
Ši scena yra pavaizduota Pavlovo Respublikos apsiginklavusios policijos kolonų fone. Gilumoje, išilgai horizonto, nusidriekia Pavlovo statiniai. Iš dešinės matomi rūmai su citadele ir platūs, gražūs kaimo statiniai (aliejus, drobė, 54 x 78,5;)
Antrame paveiksle P. K. Bžostovskis prie nulaužtos kolonos liūdi dėl Respublikos žlugimo. Antrame plane yra degantys Pavlovo namai, dvaro rūmai, nušviesti saulės spindulių. Pavlovo dvaro liekanos, keli ūkiniai pastatai, ledainės griūvėsiai, primena mūms apie P. K. Bžostovskio įgyvendintą svajonę padaryti žmones laisvus ir laimingus.
P. K. Bžostovskio vardu pavadinta mokykla, kelių gatvių pavadinimai, išliko Bžostovo kaimas. Kalnas Ksavera arba vadinama Góra saverska, nusako vietą kur buvo įkurta Bžostovskio gyvenvietė, pavadinta jo antru vardu – Ksavery.
Mokyklos muziejuje sukaupta literatūra, dvaro šviestuvai, krosnių ir lubų geometriniai ir gamtiniai papuošimai, baldai, leidiniai, dokumentai.
Literatūra
1. Bartys, Julian: Rzeczpospolita Pavlovska arba Valstybė valstybėje , Varšuva: Iskry, 1982.
2. Bartys, Julian: Pavlovo Respublika Lenkijos XVIII amžiaus valstiečių reformų fone, Varšuva: Iskry, 1982.
3. Bžostovskis, Povilas, Ksaveras: Bžostauskių šeimos genealoginiai duomenys nuo perėjimo iš Lenkijos į Lietuvą 1776 metais, Vilnius, 1776.
4. Kaimo ir žemdirbystės pažangos istorijos puslapiai, monografinis leidinys, Varšuva, 2002. 5. Bžostovskis, Povilas, Ksaveras: Pavlovo istorija, 1811.
6. Turgelių Povilo Ksavero Bžostovskio vidurinės mokyklos muziejaus dokumentai.
7.Vojevodskaitė, Arietė: Pavlovo dvaro tyrimų išvados, Vilnius: paminklų restauravimo projektavimo institutas, 1991.
8. Vybicki, Juzef: Keliautojas Pavlove, Varšuva,1773.
Mokyklos direktorės L.Jurgelevič pranešimas